Data: 2007 06 19 | Rūta Slušnytė, Verslo žinios

Brandinamą aukštojo mokslo reformą stebintys verslo pasaulio atstovai sako, kad politikai pernelyg įklimpo į ginčus dėl studijų finansavimo – vien šio klausimo sprendimas mokslo kokybės nepagerins.

Jaunų žmonių, besirenkančių specialybę, motyvacija ir atsakomybė už priimtus sprendimus, metimasis į vieną ar kitą populiarią specialybę ištisomis bangomis, neatsižvelgiant į ilgalaikius rinkos poreikius, aukštojo mokslo kokybė – šios problemos, anot ekspertų ir verslo įmonių atstovų, savaime neišsispręs vien dėl to, kad ketinama keisti studijų finansavimo modelį.

Praėjusią savaitę pasirašytame politinių partijų susitarime dėl mokslo ir studijų pertvarkos principų daugiausia dėmesio skiriama studijų ir mokslo veiklos finansavimui. Ar visi studentai mokės už mokslą, kokio dydžio bus įmokos ir kokia bus kuriama paskolų sistema – apie tai daugiausia kalba politikai, studentai ir jų tėvai. Tačiau verslininkai, ekonomikos analitikai ir akademinės bendruomenės atstovai sako: iš didelio debesies būsiąs mažas lietus, jei į aukštojo mokslo pertvarką bus žvelgiama per siaurą pinigų prizmę.

Diktuoja vidutiniokai

„Nematau pakankamo įsigilinimo į aukštojo mokslo problemas, o jų rimtai nesprendžiant, padėtis tik blogės“, – sako Rimantas Rudzkis, banko „DnB NORD“ vyriausiasis analitikas.

Ponas Rudzkis įžvelgia keletą esminių aukštojo mokslo bėdų – kritusi studijų kokybė, per didelis studentų skaičius, atotrūkis tarp aukštojo mokslo ir inovacijų.

Mokestis už studijas, pasak ekonomisto, padėties iš esmės nekeičia, nes žadama užtikrinti ir prieinamas paskolų studijoms finansuoti išdavimo bei grąžinimo sąlygas – taigi į aukštąsias mokyklas jaunuoliai kaip stojo, taip ir stos.
„Universitetuose turėtų mokytis gabiausieji, o profesinio ugdymo įstaigose – dauguma tų, kurie siekia įgyti specialybę. Tačiau Lietuvoje veikia apverstos piramidės principas – dauguma telkiasi universitetuose, keliskart mažiau jaunų žmonių mokosi profesinėse mokyklose. Smunka studijų kokybė – dėstant orientuojamasi į vidutinio lygio studentą, o ne lyderį“, – aiškina p. Rudzkis.

Rimvydas Jasinavičius, Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas (LPK), Mykolo Riomerio teisės universiteto profesorius, nelinkęs sutikti, kad studentų skaičius – esminė problema. „Blogiausia, kad nėra įvardytas pagrindinis aukštojo mokslo tikslas. O jis turėtų būti toks – suteikti tokį išsilavinimą, kad žmogus gebėtų dirbti ir užsidirbti pakankamai pajamų savo gyvenimo kokybei gerinti. Kartais juokaujama, kad norint gyventi žmoniškai reikia, kad tau mokėtų dieviškai. Bet tarp darbdavių dievų nėra, telieka žmoniškai užsidirbti pačiam. O pasipuikavimas diplomais, laipsniais – neesminis dalykas“, – dėsto p. Jasinavičius.

Anot jo, dėl susiklosčiusios padėties kaltos ne tiek pačios aukštosios mokyklos, kiek teisinė sistema, neskatinanti siekti tikslo, be to, aukštasis mokslas nevertinamas pagal kokybę. „Turguje už geresnį daiktą moki daugiau, už blogesnį – mažiau. Aukštajam mokslui šis dėsnis negalioja, ir tas vadinamasis studento „krepšelis“, tai yra valstybės mokama studijų įmokos dalis, būtų mokama už mokymąsi, bet ne už išmokimą, ne už kokybę“, – lygina p. Jasinavičius.

Profesorius Robertas Jucevičius, KTU Socialinių mokslų fakulteto Strateginio valdymo katedros vedėjas, aukštojo mokslo padėtį vadina prieštaringa: „Viena vertus, sutinku, kad studijų kokybė smunka. Bet, kita vertus, per kažkokį stebuklą sugebame pasiekti gerų rezultatų, o tie aukštųjų mokyklų auklėtiniai, kurie rimtai mokosi, puikiai pasirodo ir Lietuvoje, ir tarptautiniu mastu.“

Deja, blėsta jaunų žmonių užsidegimas siekti ne diplomo, o mokslo. „Atvirai kalbant, su daugeliu studentų nebeįdomu dirbti. Norisi, kad jų akys labiau blizgėtų“, – sako p. Jucevičius.

Vaikosi madų

Irena Gudaitienė, UAB „Siemens“ personalo vadovė, įžvelgia jaunų žmonių nesugebėjimą tinkamai, motyvuotai pasirinkti.

„Labai ryški profesinio orientavimo problema – jaunuoliai būriais metasi į madingas specialybes, o fundamentalios, galbūt ne tokios populiarios ir ne taip lengvai pritaikomos, bet turinčios savo nišą specialybės lieka šešėlyje“, – svarsto p. Gudaitienė.

Apie motyvaciją kalba ir p. Rudzkis: „Lietuvoje gajus mitas, kad kuo daugiau studentų – tuo daugiau proto šalyje. Tai klaida. Jei žmogus neturi abstraktaus mąstymo, bet yra auksinių rankų meistras – kam jam trinti suolą universitete, užuot ėjus į profesinę mokyklą? Patys darbdaviai įprato visais atvejais reikalauti aukštojo mokslo diplomo, taigi 50% atvejų jaunuoliai studijuoja ne dėl mokslo, o dėl diplomo. Nenuostabu, kad jie renkasi tas specialybes, kurias studijuojant lengviausia „praslysti“.

Ponas Jasinavičius, LPK viceprezidentas, pabrėžia studentų ir jų tėvų atsakomybės stoką apsisprendžiant. „Gėda laukti, kol valstybė nuspręs už būsimą studentą. Klysta tėvai, versdami stoti bet kur. Susiklostė tokia padėtis, kai studijuojantieji neturi karjeros vizijos – stodami mokytis nežino, kur, ką dirbs ir kaip tam darbui pasirengti. Jiems atrodo, kad aukštasis mokslas – tai tarsi autobusas. Jei jau į jį įšokau, tai su bilietu – diplomu ir nuveš į laimę. Bet taip nebus. Reikia rinktis atsakingai, kad po to netektų stebėtis, kodėl diplomuotam absolventui siūlo prekybos centro kasininko darbą“, – moko p. Jasinavičius.

Universitetams savo ruožtu turėtų tekti atsakomybės už aukštojo išsilavinimo kokybę našta. „Pasaulyje yra visuotinai pripažinti universitetų vertinimo kriterijai. Visų pirma, vertinama pagal absolventų profesinius sugebėjimus, įsidarbinimo kokybę – kur jis pradėjo dirbti baigęs aukštąjį mokslą, koks jo pirmasis atlyginimas. Kitas kriterijus – karjeros tempas per pirmuosius penkerius metus po baigimo. Trečias svarbus dalykas – grįžimas tęsti mokslų, kelti kvalifikacijos į tą pačią mokslo įstaigą“, – vardija profesorius.

Argi ne pats absolventas ir jo asmeninės savybės lemia kilimą karjeros laiptais? „Universitetai neturėtų išleisti žmonių, kurie nenori tobulėti ir kilti“, – nukerta p. Jasinavičius.

Receptų nėra

Kita vertus, kaip jaunuoliui motyvuotai pasirinkti ir numatyti rinkos poreikį, jei net VU rektorius Benediktas Juodka viename savo interviu yra kritikavęs Vyriausybę dėl nesugebėjimo prognozuoti: „Parodija, kai visi 15 universitetų rengia verslą ir vadybą. Jei valstybė žinotų daugiau rinkos poreikių, galėtų būti ir atitinkamas valstybės užsakymas vienai ar kitai studijų programai. Vyriausybė turi svertus, nes ji nustato studentų skaičių kiekvienoje studijų programoje. Bet Vyriausybė, matyt, nežino rinkos poreikių.“

Rinkoms poreikiams ir tendencijoms dėmesio yra skyręs Darbo ir socialinių tyrimų institutas (DSTI), Švietimo ir mokslo ministerijos užsakymu apibendrinęs šalyje atliktas aukštųjų mokyklų absolventų apklausas ir specialistų padėties darbo rinkoje tyrimus.

„Darbo rinkos pokyčiai dažnai yra staigūs ir sunkiai prognozuojami“, – šis apibendrinimas leidžia spėti, kad karjeros recepto nėra ir DSTI leidinyje „Sėkmingos karjeros darbo rinkoje veiksniai“.

Vis dėlto kai kurių gairių esama – pavyzdžiui, magistrų paklausos darbo rinkoje tyrimas, atliktas 2006 m., parodė, kad didesnę visų studentų, priimamų į magistrantūros studijas, dalį turėtų sudaryti technologijos ir fizinių mokslų studijų sričių magistrantai (žr. lentelę). Šių sričių absolventai dažniausiai įsidarbina žinioms imliuose sektoriuose, ypač su informacinėmis technologijomis susijusiose ūkio šakose, kuriose ir ateityje prognozuojama didžiausia specialistų paklausa.

Investuoja papildomai

Bendrovės, įdarbinančios jaunus specialistus, aliarmo nekelia – jų atstovai sako suprantantys, kad iš universiteto atėjusį absolventą dar reikia papildomai rengti tam tikram darbui.

„Nesame linkę kritikuoti aukštąsias mokyklas dėl parengimo lygio – laikomės nuostatos, kad daug kas priklauso nuo paties žmogaus, jo asmeninių savybių. Ir personalo stygiaus nejaučiame – galbūt dėl to, kad darbuotojų ieškome ilgam laikotarpiui, sudarome sąlygas dirbti ir kelti kvalifikaciją, taigi žmonės iš mūsų bendrovės nebėga“, – sako p. Gudaitienė, UAB „Siemens“ personalo vadovė.

Panašią nuomonę dėsto ir Lina Karsokaitė, UAB „Bitė Lietuva“ vyresnioji viešųjų ryšių vadybininkė: „Studijų kokybė daugeliu atvejų priklauso ne tik nuo aukštosios mokyklos, bet ir paties žmogaus aktyvumo studijų metu – stažuočių, dalyvavimo mainų programose užsienyje, noro tobulinti įgūdžius.“

Kastytis Gečas, VšĮ Lietuvos inovacijų centro (LIC) direktorius, mano, kad aukštosioms mokykloms nederėtų priekaištauti dėl to, kad šios ugdo teoretikus, o ne dirbti pasirengusius specialistus.

„Kartais guodžiamasi, kad trūksta specialistų, o akademikai savo ruožtu aiškina, jog rengia rimtus žmonės, ne amatininkus. Darbdaviams norėčiau priminti, kad aukštoji mokykla – tai ne konvejeris, į kurio vieną galą įdėjai, kitame radai tinkamą naudoti produktą. Reikėtų klausti kitaip – ar universitetai sugeba uždegti žmones? Ar rengia žmones, kurie būtų atviri kaitai, inovacijoms?“ – klausia p. Gečas.

Žinios – vienas didžiausių turtų šiais laikais. Tačiau jos per 3–4 metus pasensta. „Vadinasi, tas žinių bagažas, kurį absolventas atsineša iš aukštosios mokyklos, po kelerių metų tampa nieko vertas, jei jis neatnaujinamas“, – sako pašnekovas.

Apie žinias kalba ir p. Jasinavičius: „Skelbiama, kad universitetai rengia žinių ekonomikos specialistus, taigi šie turėtų kurti žiniomis pagrįstą pridėtinę vertę – kurti protu, o ne fiziniu darbu, kuriam yra rengiami žmonės profesinėse mokyklose. Jei universiteto diplomą turintis žmogus nesugeba kurti pridėtinės vertės savo protu, vargu ar galima didžiuotis tokiu išsilavinimu“, – svarsto LPK viceprezidentas.

Bus rinka ar ne?

„Verslo žinių“ pašnekovai atsargiai prognozuoja aukštojo mokslo pertvarkos eigą, juolab kad susitarimas dėl reformos – abstraktus, konkretus modelis dar net nepradėtas kurti.

Poną Jucevičių, KTU profesorių, stebina politikų manipuliavimas aukštojo mokslo rinkos sąvoka.

„Aš pats esu už rinką. Rinka yra tuomet, kai susiklosto tam tikros sąlygos – kai paslaugų teikėjai turi ką nors vertinga pasiūlyti ir kai yra kas nors, kas nori ir gali šias paslaugas pirkti. Tarkime, universitetai atitinka šias sąlygas. Bet prisiminkime dar vieną svarbų pagrindinį rinkos principą – jos subjektai turi veikti vienodomis sąlygomis. Mūsų atveju, jei valstybiniai universitetai bus priversti konkuruoti su privačiomis aukštosiomis mokyklomis vienodomis sąlygomis, galima ant universitetų durų kabinti spynas“, – dėsto p. Jucevičius.

Profesorius sako, jog tik trijose studijų kryptyse galima tikėtis, kad rinka viską sudėliotų į vietas – verslo ir vadybos, teisės bei informatikos srityse. O inžinerijos, gamtos mokslų, humanitarinėje kryptyse rinka nėra jokia panacėja.

„Reformuojant aukštojo mokslo sistemą, nepakanka pažvelgti į vienos ar dviejų kitų šalių patirtį ir aklai ją kopijuoti. Visų pirma, Lietuvoje – kitoks socialinis kontekstas, be to, reikia suprasti aukštojo mokslo filosofiją ir metodologiją. Reforma bus pasmerkta nesėkmei, jei ji bus vykdoma neatsižvelgiant į teoriją“, – prognozuoja p. Jucevičius.

„Mūsų aukštojo mokslo kokybė netenkina ne tik ateities, bet ir dabarties poreikių. Deja, pastaruosius trejus metus kalbama, kad reikia „kažką daryti“, bet nieko naujo neišgirstu. Partijų susitarimas – irgi dar ne sprendimas, bet šioks toks žingsnis pirmyn“, – sako p. Jasinavičius, LPK viceprezidentas.

„Mes labai pasikeitėme per pastaruosius keliolika metų, atsidūrėme globalioje erdvėje, o aukštojo mokslo sektorius nepasikeitė. Keistis reikia, bet tai bus skausminga – aukštojo mokslo sistema labai inertiška“, – apibendrina p. Gečas.