Data: 2010 03 19 | Vytautas Mikalajūnas, žurnalas „Investuok”

Šį kartą žurnalo „Investuok“ investuotojo rubrikoje žinomas finansinės išminties skleidėjas prof. Rimvydas Jasinavičius. Tačiau kalbiname profesorių ne apie tai, kaip reiktų investuoti, bet apie tai, kaip investuoja jis pats. „Investavimas intelektualus užsiėmimas, leidžiantis man išlaikyti tą gyvenimo kokybę, prie kurios jau esu pripratęs. Žmogus, kuris nesuvokia, kad dalį savo darbo rezultatų būtina išsaugoti bei juos padidinti, kad ir investuojant, nėra pakankamai išprusęs“, – mano prof. R. Jasinavičius.Investicijos į darbo vietą

Pokalbį pradedame nuo pačios pradžios – prof. R. Jasinavičius sakosi investuoti pradėjęs dar tarybiniais metais. „Pirmosios mano investicijos buvo skirtos man pačiam ir darbinei veiklai tobulinti. Sovietiniais laikais gyvenimo tikslas dažniausiai būdavo susijęs su karjera: gauti kuo daugiau profesinių, vėliau vadybos įgūdžių bei žinių. Įgytas žinias pritaikiau pirma mokslinėje veikloje, o vėliau ir vadybinėje – buvau vienas iš geriausiai apmokamų specialistų tuometinėje Lietuvoje“, – žurnalui „Invesuok“ teigia prof. R. Jasinavičius.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jis tapo pirmuoju pramonės ministru. „Vėliau mano patirtis kai kuriems politikams tapo nebereikalinga – mano vadovauta pramonės ministerija buvo panaikinta, o toje ministerijoje, prie kurios buvo prijungta pramonės ministerija, man vietos neberado. 1992 metais kurį laiką teko ragauti ir bedarbio duonos. Reikėjo kažkuo užsiimti, užsidirbti pinigų.

Taigi pirmosios finansinės investicijos buvo į darbo vietą, kad būtų galima pačiam dirbti ir užsidirbti. Kadangi beveik neturėjau pradinio kapitalo veiklai gamybos sektoriuje (net ir staklėms nusipirkti), pradėjau verslą srityje, kurioje neturėjau reikiamo patyrimo, bet nereikalavo didelio pradinio kapitalo, – mažmeninėje ir didmeninėje prekyboje. Gyvenimas privertė mane užsiimti šiuo verslu, nes tuo metu neturėjau kitokių galimybių. Pradėjęs šį verslą jaučiausi kaip muzikantas, kuris yra išmokintas groti su vargonais, o jį nuvaro nuo šio instrumento ir duoda pūsti tik skudutį“, – teigia pašnekovas. Prieš tapdamas ministru, jis dirbo „Vilmos“ gamybinio susivienijimo direktoriumi, jam buvo pavaldžios įmonės, kuriose iš viso dirbo daugiau kaip 10 000 darbuotojų.

Pradžia sunki

Nepaisant vadybos patirties, teko iš naujo investuoti į savo gebėjimus – ugdyti visų pirma pardavimo, darbo su klientais, tiekėjais sugebėjimus. „Už pradinį kapitalą (dešimt tūkstančių JAV dolerių) nupirkome pirmą siuntą „Carlsberg“ alaus. Pradėjome jį siūlyti prekeiviams, tačiau pradžia buvo itin sunki, kadangi tuo metu alus, kuris buvo pardavinėjamas Lietuvoje, buvo dukart pigesnis už mūsų atvežtąjį. Daugelis juokdavosi iš mūsų ir pasiūlydavo nusipirkti vietinio arba lenkiško alaus dvigubai pigiau. Pirma, ką teko suvokti, tai kad žmonėms, kuriems nereikia kokybės ir kurie nesuvokia vertės, kokybiško daikto neverta net siūlyti. Pirmosios tikros sėkmės sulaukiau tada, kai alų pasiūlėme vienam iš viešbučių, kuriame lankėsi užsieniečiai. Išpardavėme pirmą siuntą, pirkome antrą ir taip toliau, galiausiai iki metų galo patrigubinome savo investuotą pradinį kapitalą“, – taip apie verslo pradžią bei pirmus uždirbtus pinigus žurnalui „Investuok“ pasakoja prof. R. Jasinavičius.

Verslas – investicinis produktas

Pasak investuotojo, pirmus šešerius metus absoliučiai visas pelnas, gautas iš verslo, būdavo reinvestuojamas į to verslo plėtrą. Vėliau, užėmus gan geras pozicijas Lietuvos rinkoje ir nusprendus neplėsti veiklos į kitas šalis, atsirado laisvų pinigų, kuriuos reikėjo kur nors kitur investuoti. „Pirmosioms investicijoms pasirinkau iškart po Rusijos krizės atpigusį nekilnojamąjį turtą. Nekilnojamasis turtas tapo tarsi pasiekto finansinio rezultato užtvirtinimas.

Kitas įvairesnio investavimo etapas prasidėjo tuomet, kai pardaviau savo verslą. Dabar tai vos ne klasikinis verslo vystymo rezultatas, o tuo metu tai buvo naujas dalykas. Iš pradžių parduoti verslą atrodė ganėtinai nepriimtina idėja, buvo net sunku pagalvoti, jog teks su juo atsisveikinti. Taip ilgai jį vysčiau, subūrėme gerą, profesionalią ir draugišką komandą. Tačiau, ėmus vertinti verslą kaip investicinį projektą ir finansinį aktyvą, tapo aiškiau ir lengviau. Verslas vertingas tuomet, kai tampa savarankiška sistema, generuojančia pajamas“, – mano prof. R. Jasinavičius.

Prieš investuojant – trys „P“

Pardavus verslą, atsirado pinigų, kuriuos reikėjo kažkaip įdarbinti. R. Jasinavičius iš savo patirties žino, jog kiekvienai situacijai reikia ruoštis. Jei pirma užgriūna situacija, o tik vėliau pradedama galvoti, kaip ją spręsti, tai visuomet jaučiamas diskomfortas. Kadangi derybos dėl verslo pardavimo truko apie pusantrų metų, tai planuoti, kas bus daroma su gautais pinigais už verslą, buvo pakankamai laiko. Prof. R. Jasinavičiaus nuomone, norint investuoti būtina turėti tris „P“ – investavimo pažinimą, patyrimą ir perteklinių pinigų. Visas šias sąlygas, pardavęs verslą, jis jau buvo įgyvendinęs – pasiruošęs investuoti.

Pinigai neturi ateities

Prof. R. Jasinavičius žurnalui „Investuok“ teigia net nesvarstęs galimybės gautus už parduotą verslą pinigus laikyti neįdarbintus, pavyzdžiui, kaip indėlį banke. Sakosi esąs šimtu procentu įsitikinęs, jog taip laikomi pinigai nuosekliai praranda savo pirmapradę vertę, bet koks ilgalaikis pinigų (mokėjimo priemonių) kaupimas ir laikymas yra finansinė beprotybė. Tačiau trumpalaikiams tikslams ir netikėtiems atvejams reikia turėti kažkiek atsarginių pinigų“, – tikina prof. R. Jasinavičius.

Svarbu tinkama pirkimo kaina

Profesorius primygtinai siūlo įsisąmoninti, jog viena iš svarbiausių investavimo dalykų – teisingas pirkimas. Pirkti reikia labai atsakingai, būtinai analizuoti įsigyjamo turto vertę ir kainą. Jeigu Jums siūloma pirkti už kainą, kuri yra didesnė už vertę, tai jau galima pralošti. „Visi sėkmingai veikiantys investuotojai įsigyja bet kokį pirkinį už kainą, mažesnę nei jo vertė. Geriausia pirkti mokant likvidacinę kainą, pavyzdžiui, perkant įmonės akcijas, pasiskaičiuoti, kiek būtų gaunama likvidacijos metu parduodant jos turtą. Jei rinkos kaina mažesnė už jos likvidacinę vertę, reikia pirkti“, – prof. R. Jasinavičius siūlo negalvoti gudrių investavimo teorijų, o geriau vadovautis paprasta ekonomine logika.

Nukritus 15 proc. parduoti

Tai taisyklė, kurios stengiasi laikytis pats profesorius. Kaip vieną iš didžiausių klaidų savo kaip investuotojo karjeroje jis įvardina periodą, kai 2008-ųjų metų pradžioje rinkoms kritus beveik 15 proc. nepardavė savo investicijų. „Tuomet mano fondų vertė krito 15 proc., bet vėliau labai greit pradėjo vėl augti ir iki vasaros beveik atsistatė. Tų metų vasaros antroje pusėje laukė dar vienas kritimas, po kurio mano investicinis portfelis prarado apie 20–30 proc., o juos jau buvo gaila prarasti, todėl nieko ir nekeičiau. 2008-ųjų pabaiga buvo agonijos tąsa, man tuomet atrodė, jog jau per vėlu ką nors pardavinėti ir reikia išlaukti atsigavimo“, – prisimena prof. R. Jasinavičius.

Iš naujo investavo 2009-ųjų sausį

„Praėję metai buvo puikūs. Kiek tik turėjau galimybių, tiek investavau praėjusių metų sausį. Šios investicijos uždirbo 110–115 proc. pelno, kol kas, tiesa, popierinio, nes jis dar nėra realizuotas. Kadangi domiuosi ir taikau fundamentąliąją analizę, tuo metu man buvo aišku, kad vertybinių popierių kainos buvo nukritusios žemiau, nei buvo jų vertė. Dar supratau, kad tas milžiniškas nuosmukis įvyko ne dėl to, jog kažkas atsitiko su akcijų verte, o dėl to, jog visi išsigando ir paskubėjo išsiimti pinigus iš vertybinių popierių rinkos. Tuo laiku radau internete vieną interviu su W. Buffettu 2008-ųjų gruodžio mėnesį: jis teigė, kad atėjo laikas pirkti ir jis pats įsigijo vertybinių popierių už keletą milijardų JAV dolerių. Tai buvo vienas iš patvirtinimų, jog mano prognozės teisingos“, – žurnalui „Investuok“ pasakoja prof. R. Jasinavičius.

Sprendimai ne dažniau kaip kartą per ketvirtį

Investuojantis profesorius tvirtina savo investicijas prižiūrintis nuolat, tačiau sprendimus dėl jų perskirstymo priima ne dažniau kaip kartą per ketvirtį, o pagrindinis principas tas, kad geriausia investicijų perskirstymo veiksmus atlikti kartą per metus. Dabar jis sakosi svarstantis, kada „užfiksuoti“ per praėjusius metus pasiektą kapitalo prieauglį. Tuo tikslu rengiasi „išimti“ iš fondų lėšas, kurias investavo praėjusių metų pradžioje, o palikti toliau dirbti tik praeitų metų uždarbį.

Anot prof. R. Jasinavičiaus, anksčiau investicijų priežiūrai jis skirdavo po valandą kiekvieną dieną, o dabar kartą per savaitę – savaitgaliais tam paskiria dvi–tris valandas. „Mano investicijų strategija – ilgalaikė, todėl nebūtina žiūrėti, kas darosi kiekvieną dieną. Man svarbu jausti ilgalaikius procesus ir jų kitimo tendencijas, o ne kiekvienos dienos pokyčius“, – teigia prof. R. Jasinavičius. Artimiausiu metu organizuojamas šešių seminarų ciklas, kuriame patyręs investuotojas dalinsis savo žiniomis ir patirtimi. Susidomėjusiesiems žadama paties profesoriaus sukurta ir išbandyta programa, kaip tvarkyti savo pinigus.

Į rekomendacijas žvelgia atsargiai

Investuotojo teigimu, jis į įvairių ekspertų nuomonę žvelgia atsargiai. Pasak pašnekovo, dažnokai matyti, jog pateikiamos nuomonės – tik priemonė masių nuotaikoms valdyti, kad nekiltų panika. „Geriausias rodiklis yra veiksmai. Jei ekspertas pasakė, kad potencialą turi tam tikras aktyvas ir pats jo daug nusipirko, jo žodžiais galima tikėti. Veiksmas – didelės tiesos išraiška, o nuomonėmis, kurios neparemtos veiksmais, aš nesivadovauju“, – tikina profesorius.

Plačiau apie Investavimą skaitykite žurnale „Investuok“