Pastaruoju metu labai daug kalbama ir rašoma apie nedarbą. Dažniausiai piktinamasi: kaip čia yra, kad žmonės su aukštuoju išsilavinimu ar net dviem Lietuvoje neranda darbo. Na, o po to ieškoma kaltų. Jie puolami, kritikuojami ir net baudžiami… emigracija.

Kodėl taip yra?

Darbas – naudos kitiems žmonėms teikimas

Manau, kad tikroji priežastis yra ta, kad ieškantysis darbo neteisingai suvokia tikrąją darbo esmę. Žmogaus veiklą reiktų skirstyti į tris rūšis. Pirmoji – tai įvairiausi žaidimai. Jais žmonės užsiima vardan savo malonumo, kurį žaidžiančiajam suteikia pats žaidimo procesas. Kadangi žaidžiantys žmonės nepasiekia kažkokių ženklių ar vertingų rezultatų, tad  už tokią veiklą niekas neskuba mokėti atlyginimo.

Antrąją veiklą pavadinčiau savitarna. Tai visi veiksmai, kuriais rūpinamės savimi, tenkindami savo asmeninius interesus: prausiamės, rengiamės, tvarkome savo namus, auginam savo stalui pomidorus ir… mokomės. Akivaizdu, kad už tokią veiklą irgi niekas neprivalo mums papildomai mokėti.

Trečioji veikla yra darbas. Tai profesinė veikla, kurios tikslas – kurti naujas, papildomas vertybes, reikalingas kitiems žmonėms. Jeigu tos darbu sukurtos vertybės gali išspręsti kitų žmonių problemas, patenkinti jų poreikius, suteikti jiems naudą, tada už tokios darbinės veiklos rezultatus ir mokamas materialinis atlygis.

Darbas yra vertybių mainai

Darbas – tai žmonių tarpusavio veiklos rezultatų mainų priemonė, kurios pagalba sukurtos vertybės išsimainomos į pinigus, suteikiančius dirbantiesiems gauti adekvatų kitų žmonių sukurtų gėrybių dalį.

Taigi ieškantysis darbo pirmiausia turi išsiaiškinti, ką ypač vertingo jis gali savo darbu sukurti ir pateikti atlyginimo mokėtojui. Jis privalo suvokti, kad jo darbo tikrasis vertintojas – tuo darbu sukurtų rezultatų vartotojas – pirkėjas. Tik darbų produkcijos pirkimai, atlikti savais pinigais, yra tikrasis darbo rezultatų įvertinimas, o atlyginimas darbuotojui – padėka už gautą iš jo darbo naudą.

Daugelio žmonių skundai, kad Lietuvoje trūksta darbo, tėra tik jų nesuvokimo apie tikrąją darbo paskirtį išraiška. Kol Lietuvos žmonės turės įvairiausių problemų, nepatenkintų poreikių, tol darbų, kurie spręstų tas problemas, poreikis, kitaip tariant, rezultatyvaus darbo poreikis, šalyje yra ir bus. Kita vertus, mokančių, gebančių ir norinčių savo gebėjimais ir ištekliais tuos poreikius patenkinti vis mažėja. Dauguma, šnekėdami apie ieškomą darbą, temato geidžiamą atlyginimą ir gerą, kitų ištekliais sukurtą darbo vietą. Jie tenori patenkinti savo interesą pajamoms – atlyginimui, nesirūpindami, kokią vertę jie už jį suteiks mokėtojams.

Bėda ta, kad dauguma mūsų žmonių darbo ieško „ne nuo to galo“. Pirmiausia, jie nori GAUTI gerą atlyginimą. Antra, jie nori užsiimti SAU malonia ir lengva veikla. Taigi mąsto tik apie SAVO  interesus bei poreikius, o ne apie mainus su potencialiais jų darbų vertintojais – pirkėjais, suteikiant pastariesiems kuo didesnę naudą. Jei ieškantysis darbo to nesupranta, jei tikisi, kad jam mokės už tik jam pačiam malonią veiklą, kuri aplinkiniams nesuteikia naudos, jis patirs nesėkmę.

Tarkime, žmogui labai patinka kasyti pakaušį. Jis gali valandų valandas susikaupęs, su didžiausiu įkvėpimu tą daryti. Bet niekas nenori jam už tai mokėti atlyginimo. Tada žmogelis įsižeidžia – jei man už mano mėgstamą veiklą pakankamai nemoka, tai aš iš viso nedirbsiu. Ir jei jis turi galimybę gauti pašalpą, artimųjų paramą, jis ima naudotis pasiteisinimu nedirbti –„ nerandu darbo“, kuris tenkintų MANO reikalavimus: atlyginimą, darbo sąlygas, profilį ir kt..

Ieškantis darbo žmogus visada turi dvi galimybes: pirmąją – pačiam tapti savo darbo darbdaviu ir organizatoriumi, bei antrąją – samdytis kitam darbdaviui. Pasirinkus antrąją galimybę, būtina pačiam į savo darbą pažvelgti ir darbdavio akimis. Darbdavys, įsipareigodamas darbuotojui mokėti atlyginimą, nori mainais už savo pinigus gauti tam tikros produkcijos, kuri  užtikrintų jam pajamas ir/ ar kitų problemų sprendimus. Už tokį darbuotojo indėlį jis bus pasirengęs atsilyginti. Bet jei iš darbuotojo samdos jis nemato realios naudos, aišku, nenorės jam „duoti darbo“  ir mokėti algą.

Ką padėjai į vertybių lentyną?

Įsivaizduokime, kad visos žmonių sukuriamos vertybės sudėtos į didžiulę lentyną. Vienoje jos pusėje vartotojai. Jie turi tam tikrų poreikių, kuriuos patenkina pasiimdami ką nors iš tos vertybių iš lentynos ir už jas sumokėdami.

Kitoje lentynos pusėje yra vertybių kūrėjai. Kada kūrėjas gauna savo atlyginimą? Kai vartotojas pasiima jo sukurtą vertybę ir už tai sumoka. Jei į šią lentyną padėjote vertybę, kurios niekam nereikia, negalite tikėtis atlyginimo.

Taigi darbas, kuris kuria vertybes, nuolat „šluojamas“ nuo vertybių lentynų, visada bus reikalingas, paklausus ir gerai apmokamas. Tai – pagrindinė sąlyga ieškant gero darbo ir įsitvirtinant jame.

Liaudies išmintis sako: „Kad gyventum žmoniškai, būtina, kad tau mokėtų dieviškai. Svarbiausia – įrodyti, už ką“.

Ar Lietuvos žmonės nebeturi problemų? Ar sumažėjo jų poreikiai? Ne? Tai padėkime tas problemas jiems išspręsti geriau už bet ką kitą ir turėsime perspektyvų darbą.