Kaip jau rašiau, jeigu pinigų kiekis, esantis valstybėje bei žmonių dispozicijoje (piniginėse, sąskaitose ir kitur), nėra tiesiogiai susietas su visuomenės narių turimomis bei naujai sukuriamomis gėrybėmis, dori gyventojų mainai darbo rezultatais (prekėmis ir paslaugomis) tampa neįmanomi. Pinigų ir vertybių, kurias už juos galima įsigyti, disproporcija daro didžiulę žalą šalių ekonomikai ir kartu kiekvienam jos gyventojui, vienaip ar kitaip joje dalyvaujančiam ir besinaudojančiam jos vaisiais. 

Žmonėms, gyvenusiems natūralaus ūkio sąlygomis, visada buvo akivaizdu, kad suvartoti maisto daugiau, nei jo turi užsiauginęs ir susikaupęs, neįmanoma.  Ūkiuose susidarius didesnėms produkcijos atsargoms, atsirado mainai, prekyba, kurios priemone tapo pinigai. Pinigai atlikdavo tarpininko funkciją dviejų etapų mainuose: pirmajame etape turimos žmonių gėrybės būdavo iškeičiamos į pinigus, atliekančius atiduodamų vertybių mato funkciją, o vėliau už tokiu būdu gautų pinigų vertę būdavo vėl įsigyjamos (atgaunamos) žmonių gyvenimui reikalingos gėrybės. Taip pinigai atliko skolinio įsipareigojimo už anksčiau kažkam atiduotas gėrybes vaidmenį. 

Pinigų kilmės ištakas lengvai galima suprasti, pasinaudojus štai tokiu supaprastintu pinigų kilmės modeliu. 

Įsivaizduokime kaimą, kurio gyventojai užsiima bulvių auginimu. Rudenį nuimtą derlių visi augintojai pasidalija, tačiau neturi tinkamų sąlygų jį sandėliuoti. Vienas iš kaimo gyventojų, turintis didelį, gerai įrengtą sandėlį, pasiūlo visiems bulvių derliaus savininkams už tam tikrą mokestį laikyti bulves pas jį. Taigi žmonės suveža savo bulves į jo sandėlį ir gauna Sandėlininko skolos lapelius – pavadinkime juos bulvnotais – įsipareigojimo atiduoti bulves nota. 

Bulvnotų išduodama lygiai tiek, kiek sandėlyje yra bulvių. Bulvnotų turėtojas įgauna teisę bet kada atvykti į sandėlį ir juos išsikeisti į reikiamą kiekį bulvių. 

Situacija Nr. 1: natūrali infliacija. Po kurio laiko Sandėlininkas padaro bulvių likučio sandėlyje inventorizaciją ir paaiškėja, kad bulvių kiekis yra šiek tiek mažesnis, nei turėtų būti pagal išduotus ir  negrąžintus bulvnotus: šiek tiek sudžiūvo, šiek tiek supuvo, šiek kiek pelės apgraužė. Tarkim, bulvių sumažėjo kokiais 5 proc. Sandėlininkui tampa aišku, kad kai paskutiniai žmonės ateis pasiimti savo bulvių, jų sandėlyje jau nebus. 

Ką gi daryti Sandėlininkui? Jis skelbia, kad štai dėl objektyvių priežasčių sandėlyje dabar yra 5 proc. mažiau bulvių nei buvo. Norint solidariai išdalyti šį nuostolį visiems dar bulvių neatsiėmusiems savininkams, nuo šiol už vieną bulvnotą bus duodamas ne kilogramas, o 0,95 kg bulvių.

Toks esamų vertybių kainos pakėlimas, kai už tuos pačius pinigus gaunama mažiau tos pačios vertės  prekių nei ankščiau, vadinamas infliacija. Tai pateikiama kaip natūralaus proceso pasekmė.   

Situacija Nr. 2: apgavystė. Tarkime, kad tas Sandėlininkas yra negarbingas žmogus. Jis išspausdina papildomų bulvnotų, „nepadengtų“ realiomis bulvėmis jo sandėlyje, ir juos iškeičia (išplatina tarp kaimo gyventojų) tik į jam atitenkantį turtą. Taigi bulvnotų kaimo žmonių dispozicijoje pasidaro daug daugiau, nei sandėlyje yra bulvių. Kaip tada elgiasi Sandėlininkas, norėdamas išvengti skandalo? Jis įvairiausiais būdais už atnešamus bulvnotus stengiasi išduoti vis mažiau bulvių nei priklausytų. Taigi jis, bulvių neauginęs, o tik apgaulės būdu išleidęs papildomų bulvnotų emisiją, pats asmeniškai pasipelno, o žmonės lieka apgauti. Tai įvyksta dėl cirkuliuojančių pinigų vertės sumažėjimo, pasireiškiančio infliacijos, hiperinfliacijos bei devalvacijos būdais. 

Todėl visų nacionalinių pinigų emitentų – valstybių – pareiga užtikrinti, kad mainų rinkoje cirkuliuotų tik tiek pinigų, kiek joje dalyvauja prekių, paslaugų ar kitokio turto. Papildomai išspausdinami ir į rinką išleidžiami pinigai ne gelbsti ekonomiką, o atvirkščiai – ją žlugdo, nuvertindami turimus pinigus.

Dabartinio JAV prezidento Baracko Obamos valdymo metu neva gelbstint pasaulį nuo ekonominės krizės tokių „tuščių“ JAV dolerių pasaulyje papildomai atsirado daugiau nei per visą ankstesnę JAV gyvavimo istoriją. 

Ar JAV per tuos trejus metus sukūrė daugiau vertybių nei per visą šalies gyvavimą? Kažin…    

Taigi JAV valdžia pasielgė panašiai kaip tas Sandėlininkas, išleidęs papildomų bulvnotų, „nepadengtų“ realiomis bulvėmis. 

Žmonės, gavę naujutėlaičių dolerių pluoštelį, dažnai džiaugiasi, net nesusimąstydami, kad tai turto perskirstymo bei žmonių apvogimo būdas. Išleidus „iš oro“ atspausdintus pinigus, jie veikia kaip bumerangas: po kurio laiko nuvertėję pinigai smogia ir pačiam jų vartotojui.