Pirmosios po nepriklausomybės atkūrimo Vyriausybės pramonės ministras Rimvydas Jasinavičius įsitikinęs, kad darbo rinkoje šiuo metu akivaizdus disbalansas, o universitetai nerengia savarankiškų specialistų, galinčių sau sukurti darbo vietą. Tad esą nereikėtų stebėtis dėl nedarbo ir emigracijos mastų.

Mykolo Romerio universiteto profesorius R.Jasinavičius stebisi, kad darbo pasiūlą rinkoje kuriantys darbdaviai yra paliekami saviugdai, o daugelis žmonių vis dar įsitikinę, kad jais privalo pasirūpinti valstybė. „22 metus gyvename nepriklausomoje valstybėje, tačiau daugelis vadovaujasi sovietmečio paradigmomis, vis dar norime būti valdžios išlaikytiniai: ji turi kurti darbo vietas, suteikti žmonėms visas sąlygas dirbti ir mokytis“, – tvirtina jis.

Apie kraštą kamuojančias negandas ir jų priežastis, valstybės funkcijas, švietimo sistemos ir darbo rinkos spragas – „Lietuvos žinių“ interviu su Rimvydu Jasinavičiumi.

Kieno sąskaita valgome?

– Skurdas, emigracija, žmonių nusivylimas valdžia ir valstybe – šias ydas linksniuojame anaiptol ne pirmus metus. Kokias šių negandų priežastis įžvelgiate Jūs?

– Sukurta vertė, veiklos efektyvumas, intelektinis kapitalas ir paradigmos – sąvokos, be kurių neatskleisime negandų priežasčių. Veikdami naudojame išteklius, darbo jėgą, žaliavas, energiją, tačiau tai turi duoti ir apčiuopiamų rezultatų. Kad ir ką darytume, turime veikti efektyviai ir sukurti ką nors nauja, vertinga. Jeigu nesukursime naujos vertės, vartojimas tik didins deficitą. Intelektinis kapitalas – žmogiškieji gebėjimai – didina sukuriamą vertę.

Pavyzdžiui, jeigu iš molio norime padaryti gerą plytą, reikia ne tik molio, bet ir gebėjimų. Prastos plytos niekas nepirks, o už gerą brangiai mokės. Paradigma yra tai, kaip suvokiame pasaulį, atsijojame informaciją ir ją panaudojame. Tai tarsi psichologiniai akiniai, per kuriuos žiūrime į supančią aplinką. Jeigu to nesuvoksime, tikrųjų negandų priežasčių negalėsime atskleisti ir jų įveikti.

– Kaip tai atsiliepia mūsų visuomenei?

– Daugelis nesuvokia darbo esmės ir tikslo, darbą sieja su veikla dėl algos. Tačiau darbas turi kurti vertę sau ir kitiems. Vienas sako, kad už sunkų triūsą mažai moka, kitas, kad neįvertina jo išsilavinimo. Pagrindinis darbo vertinimo kriterijus turi būti sukuriama vertė. Antras matavimas – išteklių sunaudojimas kuriant šią vertę. Jeigu tą patį rezultatą pasieksime naudodami nedaug išteklių, darbas bus efektyvus, o jei sunaudosime daug energijos ir žaliavų, bet nebus sukurta vertė – neefektyvus.

Liūdnas pavyzdys yra Europos Sąjungos lėšų panaudojimas. Pinigų sunaudojama daug, tačiau apčiuopiamos vertės ir investicinės grąžos mažai. Išteklių valgymas ir vartojimas vertės nesukuria. Kas sukurs vartojimui reikalingų gėrybių, jei dauguma žmonių orientuosis tik į vartojimą, o ne į vertės kūrimą? Kai vertės kūrėjų mažėja, o vartotojų daugėja, gyvenimas negali gerėti.

– Šiuos procesus kažkas turėtų kontroliuoti ir juos nukreipti reikiama linkme. Kas tai daro mūsų valstybėje?

– Viskas prasideda nuo mūsų. Kiekvienas privalome galvoti apie tai, kiek vertės sukuriame ir kiek suvartojame. Jei suvartojame daugiau nei sukuriame, turėtume jausti skolą visuomenei. O daugiau sukūręs nei suvartojęs žmogus turi būti vertinamas. Tačiau mūsų visuomenėje to nėra. Įprasta tvirtinti, kad nuolat ko nors trūksta – nėra pinigų, nėra iš ko gyventi. Aimanos teisingos, tačiau kieno sąskaita turime valgyti? Kitų? O kas tie kiti?

Valstybės šeimininko funkciją turėtų atlikti valdžia. Šeimininkas, kaip tėvas, turi pasakyti, ką reikia daryti, kaip sukurti pakankamai pajamų šeimai pragyventi. Tie, kurie prisidės, bus sotūs, o kurie ne – teks pabadauti.

Neatsisakome išlaikytinių mąstymo

– Ar mūsų krašto valdžia šiuo metu atlieka Jūsų minimą šeimininko funkciją?

– Peržvelkite valdžios programas ar ataskaitas. Ar jose rasite duomenis, kiek kiekviena veiklos sritis sukuria vertės, koks veiklos efektyvumas, ar matuojamas ir skatinamas intelektinis kapitalas? 22 metus gyvename nepriklausomoje valstybėje, tačiau daugelis vadovaujasi sovietmečio paradigmomis. Vis dar manome, kad valdžia mus turi išlaikyti: sukurti mums darbo vietas ir suteikti visas kitas sąlygas. Kiekviena epocha, kaip ir kortų žaidimas, turi savąją paradigmą. Jei žaidžiate vežimą, šio žaidimo sąlygos bus vienokios, o jei preferansą – jau kitokios. Dabar gyvename preferanso aplinkoje, tačiau žaidžiame pagal vežimo taisykles.

– Kalbate apie įsišaknijusį išlaikytinio mentalitetą. Kodėl 22 metus nesugebėjome jo atsikratyti?

– Išlaikytinio mentalitetas labai patogus „gudručiams“. Kai žmogus gali rinktis, valgyti už dyką ar užsidirbti, „gudrutis“ rinksis pirmąjį, lengvesnį, variantą. Į pasaulį ateiname kaip išlaikytiniai ir tokie būname iki 12-14 metų, o šiais laikais gal net ir iki 30 metų. Tėvai jauną žmogų išlaiko, leidžia į mokslus. Tačiau baigęs mokslus dažnas mąsto, kad jei tėvai nebegali išlaikyti, tai turėtų padaryti valstybė. Ji neva privalo jam duoti darbą ir gerą algą, nes jis stengėsi mokytis. Tačiau fiziškai ir protiškai subrendęs žmogus neturėtų būti išlaikytinis.

– Tačiau universitetą baigę jauni žmonės Lietuvoje neranda sau darbo vietos, o išvažiavę svetur įsidarbina ir uždirba tiek, kad gali save išlaikyti net dirbdami ne pagal išsilavinimą. Kodėl taip yra?

– Jauni žmonės yra parengti būti darbgaviais. Anksčiau gaudavę pavalgyti, vėliau, kad gautų pavalgyti, sutinka eiti dirbti. Deja, mūsų švietimo sistema ugdo vien darbgavius, kuriems reikia duoti paruoštą darbo vietą. O kas ugdo darbdavius? Jei efektyvių darbo vietų kūrimas mums nereikalingas, galime darbdavius palikti saviugdai, kaip dabar yra. Kam apsėti žemę, jei joje vis vien kas nors išaugs. Tačiau kas nesėjamoje žemėje išauga? Neretai – piktžolės.

Reikia darbdavių ugdymo

– Akivaizdu, kad krašto darbo rinkoje vyrauja disbalansas. Kaip subalansuoti darbo rinkos paklausą ir pasiūlą?

– Darbo paklausą kuria darbdaviai, o pasiūlą – visos mokyklos, įskaitant ir aukštąsias. Ankstesnėse epochose norint sukurti darbo vietą reikėjo daug turtinio kapitalo – žemės, įrengimų. Tačiau dabar apstu intelektinio darbo galimybių. Pavyzdžiui, teisininko darbui beveik nereikia fizinio kapitalo, tačiau 90 proc. diplomuotų teisininkų ieško samdomo darbo. Taip atsitinka todėl, kad jie neparengti patys susikurti darbo vietą.

Dauguma emigravusiųjų ir svetur negauna darbo pagal išsilavinimą. Jie renkasi prastesnį darbą, bet už didesnį atlyginimą. Išsivysčiusiose šalyse darbo vietos yra efektyvesnės. Jose ta pati darbo jėga sukuria daugiau vertės. Net už fizinį darbą produktyvūs darbdaviai gali mokėti daugiau nei mūsiškiai.

– Kaip reikėtų tobulinti švietimo sistemą, kurioje, akivaizdu, kuriamas šis disbalansas?

– Pirmiausia būtina sukurti darbdavių ugdymo sistemą. Bent trečdalis kartu su universitetiniu išsilavinimu įgyjamų savybių turėtų padėti žmogui susikurti darbo vietą, užtikrinančią nemenkas pajamas. Profesinėje mokykloje, kur ugdoma fizinio darbo jėga, žmonės mokomi daryti tai, kas nurodoma, taip pat reikėtų duoti jiems įrankius ir žaliavas. Tačiau universitete laviname protą, intelektinį kapitalą. Jei tai teisingai darytume, žmogus negalvotų apie samdinio dalią ir tam neskirtų viso savo gyvenimo.

Valstybė skatina nedarbą

– Kokios, Jūsų akimis, yra krašto perspektyvos vyraujant šiandienei situacijai?

– Kai pirmojoje nepriklausomoje Vyriausybėje ėjau pramonės ministro pareigas, pramonėje ir žemės ūkyje dirbo 1,6 mln. žmonių. Dar 300 tūkst. darbuotojų buvo viešajame sektoriuje, kur apčiuopiama vertė nekuriama. Dirbančiųjų buvo 1,9 milijono. Šiuo metu dirbančių žmonių yra apie 900 tūkstančių. Tų, kurie dirbdami nekuria apčiuopiamos vertės, padaugėjo iki 400 tūkst., o kuriančiųjų vertę sumažėjo daugiau nei tris kartus. Tad neturėtume stebėtis, kad gyvenimas negerėja.

Mano senelis, kaimo žmogus, žinojo, kad žmonės jo kaime negali suvalgyti daugiau nei užsiaugino. Jeigu derlius buvo menkas ar liko nenuimtas, žiemą pritrūks maisto. Tada lieka viena išeitis – vaikščioti pas kaimynus ir skolintis. Ir valstybėje yra taip, kaip tame kaime: jeigu neužauginame reikiamo ekonominio derliaus, valstybė skolinasi, o žmonės išvažiuoja kitur.

– Tačiau niekas nesikeičia ir jau 22 metus einame ta pačia kryptimi. Kaip tai pakreipti kita linkme?

– Būtina įvesti visų veiklos sričių ir darbo rezultatų matavimus. Darbuotojas turėtų parodyti, kiek vertės sukūrė, kaip efektyviai ir kaip tai darė – pasitelkęs intelektą ar fizinį darbą. Tačiau jei ir toliau bus manoma, kad viską galima gauti tarp darbo ir sukurtos vertės esant disbalansui, niekas nesikeis. Didžiausia žala darbo rinkai, kad nedirbančiam žmogui mokama 650 litų pašalpa ir suteikiama įvairių lengvatų. O dirbančiam už minimalią algą į rankas mokami 676 litai. Tad skirtumas tarp sunkaus darbo ir nedarbo tėra 26 litai.

Akivaizdu, kad valstybė skatina nedarbą. Tad kol nematuojame išsilavinimo ir darbo rezultatų, mokame ne už juos, o vyrauja požiūris, kad nedirbant gauti pašalpas labiau apsimoka, niekas nesikeis.