Ankstesniuose straipsniuose  nagrinėti trys asmeninių finansų dėsniai: „Išlaidų rėčio“, „Pinigų srauto“ ir „Finansinių aktyvų“. Jie lemia žmonių veiksmus, kurie generuoja nuosavus pinigus. Jie atsiranda išleidus ne viską, ką žmonės užsidirba savo darbu arba ką jiems suneša jų fnansiniai aktyvai. Ne vienam gali susidaryti įspūdis, kad didėjant jo piniginėms atsargoms gerėja jo perspektyvos. Daugeliu atveju tai – iliuzija.

AUKSINIS PINIGŲ PERIODAS
Tūkstančius metų žmonių naudojami pinigai turėjo konkrečią materialią vertę. Dažniausiai tai buvo aukso, sidabro ar kitų retųjų metalų specialios  formos plokštelės, vadinamos monetomis. Pastaraisiais šimtmečiais daugelyje šalių jas pakeitė banknotai.

Juos spausdinę valstybių centriniai bankai buvo įsipareigoję iškeisti banknotus į turimas aukso ar sidabro atsargas. Todėl ir popieriniai pinigai turėjo konkrečią materialią vertę, skaičiuojamą aukso svoriu, kurį garantavo jų leidėjas. Tokiais pinigais žmonės pasitikėjo, vadino  juos valiuta, naudojo ir mainuose, ir kaip atsargų bei turto kaupimo priemonę. Piniginio vieneto susiejimas su konkrečiu aukso kiekiu garantavo jų vertės pastovumą.

PASITIKĖJIMAS VALIUTA
Mūsų seneliams  ir tėvams, žinojusiems, kad jų  turimi  ir  naudojami  pinigai  yra  susieti  su auksu, o šį susiejimo santykį ir jo pastovumą garantuoja valstybė, popieriniai pinigai buvo aukso vertės. Pinigai jiems buvo ir jų darbo rezultatų bei turimo turto matas, kaupimo priemonė.

Kainų augimą, dažniausiai gana  lėtą,  jie  suprato kaip infiacijos reiškinį, kuris buvo būdingas silpnos ekonomikos arba krizių apimtoms šalims. Esant didelei infiacijai, vadinamai hiperinfiacija, žmonės imdavo savais pinigais nepasitikėti ir stengdavosi juos išsikeisti į stabilesnius bei didesnį pasitikėjimą turinčius pinigus. Todėl infiacijos kamuojamose šalyse greta nacionalinių pinigų imdavo cirkuliuoti svetimšalė valiuta. Dažniausiai tai būdavo JAV doleriai. Atsargų kaupimas „tvirtos“ valiutos pavidalu buvo  laikomas geru pinigų apsaugos būdu.

VALIUTOS NELIKO
Viskas pasikeitė, kai 1971 m. JAV prezidentas Ričardas Niksonas panaikino savo šalies įsipareigojimus  apyvartoje  esančius  popierinius JAV dolerius iškeisti į auksą. Nuo to laiko prasidėjo spartus ne tik dolerio, bet ir visų pasaulio valstybių pinigų nuvertėjimas, kuris nepriklausė  nuo  tų  šalių  vidinių  veiksnių.  Būtina žinoti, kad dėl JAV valdžios negarbingų veiksmų  tikrosios  valiutos  visame pasaulyje nebeliko. Visų  valstybių  pinigai  jau  praradę  konkrečią  ir  stabilią materialią  vertę,  susijusią  supastoviu aukso ar kitų vertybių kiekiu.

Šiuolaikiniai pinigai – tai tik  į apyvartą  juos išleidusių  valstybių  skoliniai  įsipareigojimai. Kuo labiau valstybė yra įsiskolinusi, tuo daugiau jos pinigų atsiranda apyvartoje ir tuo labiau jų vertė yra sumažėjusi. Krizių metu valstybių vadovai, neva siekdami krizes įveikti, į apyvartą išleidžia vis didesnius, papildomus pinigų kiekius ir taip nuolat sumažina jau esančių pinigų vertę. todėl atsargų bei turto kaupimas ir ilgalaikis jų laikymas bet kokių pinigų pavidalu – savęs nuskurdinimo būdas.

KAIP NUSTATYTI PINIGŲ VERTĘ
Visais laikais kaip pinigai geriausiai tarnavo auksas arba  jo atitikmuo – vertybiniai popieriai, tiesiogiai susieti su auksu. Todėl ir šiandien turimų  pinigų  vertę  galima  nustatyti  aukso kiekiu, kurį galima įsigyti biržoje už turimo pinigo vienetą.

Pvz., lito vertę galima nustatyti aukso kiekiu, kurį konkrečiu momentu galima įsigyti aukso biržoje už vieną litą. 2010 m. lapkričio 9 d. Niujorko biržoje aukso uncijos (31,1035 g) kaina pasiekė istorinį rekordą – 1421 JAV doleris. Tai reiškia, kad  tą dieną už vieną  litą buvo galima įsigyti tik 8,855 miligramo aukso.

Visi pasaulio finansų analitikai teigia, kad aukso kaina ir toliau augs. Tai reiškia, kad visų valstybių pinigai, taip pat ir litai, toliau nuvertės. Todėl savo ilgalaikes atsargas kaupti ir laikyti vertėtų (bent jau šiuo metu) aukso arba jo atitikmenų pavidalu.

—
Penktasis dėsnis bus publikuojamas sausio mėnesio Investuok žurnale. O nuo sausio 20 d. jūs galėsite jį rasti šioje svetainėje.

Šaltinis: žurnalas Investuok (2010 gruodžio nr.)